osteopatas vytenis jankauskas tuputis

Išsamiai su osteopatu Vyteniu Jankausku.

 „Laužydami taisykles, laimime gyvenimo kokybę“

Yra toks posakis: kad galėtum laužyti taisykles, privalai jas išmokti. Tikėtina, kad gyvendami sociume, daugelis jas jau iškalę mintinai. O ar turime valios keisti pasenusias? „Jei žmogus nori, jis gali viską“, – tikina osteopatas Vytenis Jankauskas, dalindamasis pastebėjimais apie dabartinę visuomenę kamuojančias ligas. Tarp jų ir XXI amžiaus rykšte jau vadinami žarnyno negalavimai bei sunkumų keliantis tuštinimasis.

Užklupo gripas, užkietėjo viduriai – užsirašysiu pas šeimos gydytoją, gausiu vaistų. Sutrauks nugarą – kreipsiuosi į kineziterapeutą, duos pratimų, praeis. Reikės operacijos – siuntimas pas chirurgą, išpjaus. Toks stereotipas daugelio galvose gajus nuo seniausių laikų ir keisti jo nesinori – patogu, greita, o ir pačiam daryti nieko nereikia. Tiesa ta, kad žiūrėdami į žmogų ne holistiškai ir akcentuodami vieną bėdą, retai galime prisikasti iki tikrosios negalavimo priežasties, kurios  nepašalinę ir nesveikstame. Per savo praktiką daugybę žmonių tyręs Vytenis Jankauskas sako:  vienas iš osteopatijos privalumų yra tas, kad detali manualinė apžiūra iš karto gali tapti ir gydymu. Korekcijomis atlaisvinami įtempti raumenys, užspausti sąnariai, gerėja organų ir jų sistemų funkcionavimas, gydomi ir psichosomatiniai sutrikimai. Daugelis paklaustų: ar ne tą patį daro ir kineziterapeutas? „Testuodamas žmogų, osteopatas dirba su visu kūnu, visomis organų sistemomis, ieškodamas ligos priežasties, ją diagnozuodamas, kiek įmanoma koreguodamas įvairias somatines disfunkcijas, atpalaiduodamas ne tik raumenų, bet ir sąnarių, raiščių, vidaus organų įtampas, kurios ir sukuria ligas arba yra tų ligų pasekmė. Ieškodamas, kas trukdo kūnui geriau funkcionuoti, osteopatas stengiasi atkurti organų pusiausvyrą. Tuo jis ir skiriasi su kineziterapeuto, kuris pirmiausia nustato trūkumus judesio grandyse, bando funkciškai su tuo dirbti, skiria pratimus. Kineziterapeuto išsilavinimas ir darbo metodika neleidžia dirbti su vidaus organais,  neurologinėmis struktūromis, kaukole, smegenimis arba su jais dirbama ribotai. Iš praktikos galiu pasakyti, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kai kartu dirba kelių sričių specialistai. Osteopatas nepakeičia chirurgo ir medikamentinio gydymo, bet yra tarsi tarpinė grandis, padedanti užčiuopti tikrąsias ligos priežastis“, – aiškina Vytenis, kurio kabineto duris varsto ir daugybė pacientų, besiskundžiančių žarnyno negalavimais.

 

pacientai jauneja tuputis

Pacientų amžius vis jaunėja

Mitas, kad žarnyno ligos, vidurių pūtimas ir užkietėjimas kamuoja tik senjorus. Mūsų dienų realybė tokia, kad šie simptomai juntami jau nuo 35-erių. Dėl visko kaltas vakarietiškas mąstymas ir šis laikmetis. Greitas gyvenimo būdas, maistas, emocijos, informacija, mintys ir sprendimai – esame persitempę, užsispaudę, užsidarę, nuolat bėgame. Valgome bet ką, bet kur ir bet kaip. Nemokame paleisti įtampų. Kenčiame patys, kenčia ir žarnynas. O kur dar judėjimo stoka! Jeigu mityba prasta, bet judi, dar gali kontroliuoti problemą – judesys yra gelbėjimosi ratas. Bet jei nejudi ir valgai apdorotą greitąjį maistą… Jaunų pacientų pilvai pertempti. Lieti,  žmogui skauda ir jis net nežino, kad skaudėti neturi – amžinas diskomforto pojūtis ir jokio klausimo kodėl. Gali atpalaiduoti pilvą, raiščius, fascijas, tačiau vien tai nepadės, reikia žinoti, kaip su ta problema susitvarkyti, nes viskas vyksta ne tik žarnyne, prasideda kažkur, gal ir nuo įtampos galvoje. Viskas mūsų kūne labai susiję – jeigu turite bėdų dėl nugaros, tai smarkiai veikiamas ir žarnynas, ir atvirkščiai.

Dėl žarnyno ligų kaltas tik gyvenimo būdas?

„Jeigu kalbėtume tik apie mechaniką, žinoma, mažai judame, daug sėdime susilenkę. Užvis blogiausia, kad sėdime ilgai ir nejudėdami, tokia pačia poza, užspaudę vidaus organus, kvėpavimą, kuris labai svarbus žarnyno darbui. Kai kvėpuojame giliai, diafragmai kylant ir leidžiantis, žarnynas irgi dirba – kyla ir leidžiasi drauge. Gerėja peristaltika, judinamas pilvo turinys, masažuojami vidaus organai. Prie tokio ritmo žmogaus organizmas pripratęs nuo pat gimimo ir kai jis sutrinka, atsiranda nesklandumų: vidaus organai nejuda, viskas nustumiama į apačią, nejudėdami fascijiniai sluoksniai sausėja, gali sulipti, atsiranda žarnyno nepaslankumas“, – patirtimi dalijasi osteopatas.

problema tuputis

Padėtų ir tradicijų laužymas

Vytenis Jankauskas ragina nebijoti klausti, domėtis ir laužyti pasenusias taisykles: „Mūsų pasaulyje daug dogmų, kurių paisome neužduodami klausimo kodėl, nors daugelis tradicijų yra atgyvenusios. Mums pasakė, kad patogiausia pozicija tuštinis sėdint ant klozeto, ir tikime. O jeigu tupėtume? Sakysite, nepatogu? Nelabai, bet tik, kol išmoksime. Yra toks fenomenas, kai naująjį veiksmą vis kartojant ilgainiui kūnas adaptuojasi ir priima jį kaip normą. Tačiau pokyčiai ir stereotipų laužymas niekam nepatinka. Kaip atsisakysi to, kas neva užtikrina gyvenime komfortą: patogūs automobiliai, patogios kėdės. Ergonomiškame būste patogu gyventi – daugelį veiksmų atlieki mygtukais, pamažėle nustoji judėti, prarandi elementarius įgūdžius, kad ir degtuką uždegti. Toks komfortas nebūtinai naudingas sveikatai, bet paveldėtą aplinką, su kuria susitapatinome, pakeisti sunku. Užtat paveldėtą būstą paremontuoti galima bent jau keičiant mąstymą ir daugeliui įpročių ieškant tinkamesnio sprendimo. Tai ir kelkime klausimus.“

Kokia nauda iš tuštinimosi tupint?

Kūnas įgauna jam tinkamą poziciją – tūkstančius metų žmogus gyveno ir apsiėjo be kėdžių ir be klozetų, t. y. statmenų paviršių, nes istoriškai žmogus arba vaikščiojo, arba gulėjo, arba sėdėjo ant žemės. Tai rodo, kad mums įprastas sėdėjimas – netinkamas, nebent tai būtina dirbant biure, bet, kur galime, pavyzdžiui, tualete, reikėtų jį keisti vien dėl to, kad lengviau būtų tuštintis. Tupėjimas atlaisvina juosmeninę stuburo dalį, stuburas ištempiamas, pailgėja, nelieka spaudimo kryžkaulinei daliai, kuri inervuoja pilvo, dubens, mažojo dubens raumenyną. Tupint kūno svoris pasiskirsto ant kojų, taip aktyvuojamas išorinis skeletas. O kai jis veikia, lengviau atsipalaiduoja ir vidinis minkštųjų raumenų karkasas, nelieka mechaninio spaudimo į dubenį, tiesiąją žarną, nereikia per prievartą stenėti norint išsituštinti. Žinoma, bandyti stenėti nėra blogai, tai viena iš kūno funkcijų, bet yra harmoningesnis, visam kūnui palankesnis būdas tuštintis tupint ir nekoncentruojant spaudimo į vieną vietą.

iseitis tuputis

Ką daryti, jei tupėti nepatogu?

Jeigu patikėtumėte, kad tai tikrai geriau, jeigu norėtumėte, tai ir pavyktų. Nedrąsu tūpti ant TUPUČIO, bijote nukristi? Pravartu tai daryti pasimokyti ne tualeto aplinkoje, kuri yra netinkama bandymams. Galite po kulnais pasidėti paaukštinimą: kaladėles, knygas, bandyti tik truputį įtūpti ir pamažėle poziciją vis gilinti. Tai turite daryti be streso, jums patogiu būdu, vis pagerindami savo  praktiką – ir pats TUPUTIS būna skirtingų aukščių, kad kiekvienas galėtų pasirinkti tinkamą.

Kodėl akcentuojama būtent įtūpsto nauda sveikatai?

Tai viena geriausių pozicijų mums, ypač sąnariams. Tupiant audiniai ir organai suspaudžiami ir atleidžiami, kas kūnui labai naudinga – tuo paremta daugelis gydymo technikų. Įtūpdami pasiekiame maksimalią kompresiją, dėl ko stimuliuojamas ir regeneruojasi kremzlinis audinys, gaminasi sąnarių skystis, sąnariai valosi, regeneruojasi, minkštėja. Jeigu sąnarys dirba nedidele amplitude, mes tarsi sakome, kad kūnui jo nereikia, sąnarys degraduoja. Tas pats vyksta ir kai sėdime susilenkę – kūnas fiksuoja audinius, sąnarius, kad mums reikėtų kuo mažiau energijos eikvoti sėdint. Raumenys nedirba, sąnarys laiko pats save, pradeda kalkėti, kūnas prisitaiko – taip galima ir 12 val. išsėdėti, nes kūnas paaukojo visas kitas funkcijas, kad galėtų sėdėti. Žmogaus organizmas – labai išmintingas ir daro viską, kad prisitaikytų prie atliekamos veiklos. Jis geba taip prisitaikyti, kad iš tiesų keičiasi net kaulų struktūra – jeigu ilgai gulime ligoninėje, iš kaulų „išplaunamas“ kalcis, jie retėja, nes šiuo metu jų mums nereikia.

originalus tuputis - tualeto kėdutė sveikesniam ir greitesniam tuštinimuisi

Naudinga išeiti iš komforto zonos

Kad ir kaip norėtume, negalime ignoruoti gamtos taisyklių. Kūnui būtina patirti šiek tiek streso, kad jis neužsnūstų atlikdamas įprastus veiksmus. Norime turėti sveiką kraujagyslių sistemą? Turime ją apkrauti dozuota fizine veikla. Tas pats ir su sąnariais, stuburu, tuštinimusi – naudinga palikti laikiną komforto zoną dėl komfortiškos rytdienos. Priešingai nei sėdint, tupėdami kitaip apkrauname ir kitokią informaciją siunčiame visam organizmui: turi pradėti dirbti pusiausvyra, kuri sėdint neveikia. Tai ypač svarbu, jei norime su amžiumi išvengti pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimų. Tupėjimas – vienas iš būdų išbandyti pusiausvyrą. Sąnariai atrofuojasi, jei juos sulenkiame tik iki 90 laipsnių, nebegalime atsisėsti ant žemės. Dabar mūsų kūnai dirba ašinėje gravitacijoje: iš viršaus į apačią arba atvirkščiai: gulime, sėdime arba stovime. Kartą per dieną tupėdami galime tai pakeisti ir duoti nervų sistemai naujos informacijos, dėl ko ji stiprėja, tampa gyvesnė, geriau jaučiame aplinką. Yra šimtai įvairių teigiamų plokštumos pakeitimo poveikių. Jeigu kasdien išmoktume po naują judesį, turėtume noro atrasti naujas kūno galimybes ir dar mėgautumės pažinimo procesu nebijodami išsivaduoti iš stereotipų, mūsų gyvenimo kokybė labai pagerėtų, – sako osteopatas. – Esminė taisyklė būtų tokia: kuo daugiau judesių ir jų įvairovės, tuo didesnė nauda kūnui. Tik taip galime pasirūpinti savo sveikata.“